Kai paauglys nenori eiti į mokyklą: kaip atpažinti mokyklos vengimą ir padėti?
Šiame straipsnyje rasite:
Mokyklos nelankymas arba vengimas ne visada prasideda nuo aiškaus atsisakymo eiti į mokyklą. Iš pradžių galime atpažinti dažnėjančius skundus dėl savijautos, didėjančią įtampą ar norą likti namuose. Štai kaip tokia situacija gali atrodyti kasdienybėje:
R. – keturiolikmetis, ramus paauglys. Jis turi kelis artimus draugus, mėgsta žaisti vaizdo žaidimus ir sportuoti. Iš pirmo žvilgsnio jo kasdienybėje nebuvo nieko neįprasto. Tačiau kurį laiką rytai darėsi vis sunkesni. Paauglys vis dažniau sakydavo, kad nenori eiti į mokyklą, jam būdavo sunku atsikelti ir susiruošti. Ilgainiui sunkumai stiprėjo, atsirado pasikartojantys galvos skausmai, o dėl jų paauglys vis dažniau likdavo namuose ar praleisdavo pamokas. Kai praleidimų daugėjo, į situaciją atkreipė dėmesį ir mokykla. Tėvai pirmiausia ieškojo fizinės skausmų priežasties, tačiau gydytojams neradus aiškaus paaiškinimo šeima kreipėsi į psichologą.
Pokalbių metu paauglys pamažu papasakojo, kad mokykloje buvo keli atvejai, kai bendraklasiai iš jo pasijuokė. Nors iš šalies šie įvykiai galėjo atrodyti nedideli, paauglys pradėjo nuolat baimintis, kad tai pasikartos. Eidamas į mokyklą jis vis dažniau galvodavo, ką apie jį pasakys kiti, ar vėl nebus išjuoktas. Ilgainiui nerimas tapo toks stiprus, kad pamokose jam buvo sunku susikaupti. Kūnas taip pat reagavo į patiriamą įtampą – galvos skausmai stiprėjo, o mintis apie mokyklą keldavo vis daugiau baimės. Nors paauglys norėjo grįžti į mokyklą ir nenorėjo visą laiką likti namuose, tačiau kiekvieną kartą artėjant kitai dienai baimė vėl sukaustydavo.
Tokios situacijos nėra retos. Kartais paauglio „aš nenoriu eiti į mokyklą“ tėra sunkesnis rytas, nuovargis ar nenoras po atostogų grįžti į rutiną. Tačiau ką daryti, kai ši frazė kartojasi, nerimas stiprėja, o eiti į mokyklą paaugliui tampa vis sunkiau?
Ką vadiname mokyklos vengimu?
Mokyklos vengimas yra daugiau nei nenoras mokytis ar disciplinos trūkumas. Pats terminas gali sudaryti įspūdį, kad paauglys sąmoningai pasirenka neiti į mokyklą, tačiau dažnai už tokio elgesio slypi stiprus nerimas, baimė ar kiti sudėtingi išgyvenimai. Kartais mokyklos vengimas prasideda staiga, tačiau neretai iki tol paauglys jau kurį laiką patiria sunkumų, kurių aplinkiniai nepastebi.
Mokyklos vengimas gali pasireikšti labai aiškiai:
Paauglys praleidžia pamokas ar išeina iš jų;
Kategoriškai atsisako eiti į mokyklą;
Vis dažniau prašo likti namuose.
Tačiau požymiai gali būti ir mažiau pastebimi:
Pasikartojantys galvos ar pilvo skausmai, kuriems nenustatoma aiški medicininė priežastis;
Dažnesni apsilankymai pas mokyklos sveikatos specialistą;
Stiprus nerimas vakare prieš mokyklą ar ryte prieš išeinant;
Nuolatinis nuovargis ir miego pokyčiai;
Suprastėję mokymosi rezultatai ar neatliekamos užduotys;
Paauglys tampa tylesnis, užsisklendęs ar prislėgtas;
Prieš mokyklą ar joje kyla panikos priepuoliai;
Probleminis interneto naudojimas, žalingi ekranų įpročiai.
Kodėl paauglys nenori eiti į mokyklą?
Nėra vienos priežasties, kuri galėtų paaiškinti, kodėl paaugliui tampa sunku lankyti mokyklą. Dažnai susideda keli veiksniai, susiję su pačiu paaugliu, jo santykiais, mokymosi aplinka ar šeimoje vykstančiais pokyčiais. Mokyklos vengimas gali būti susijęs su:
Patiriamomis ar anksčiau patirtomis fizinėmis, žodinėmis ar kibernetinėmis patyčiomis.
Patyčias, užgauliojimą ar atstūmimą patyręs paauglys gali bijoti, kad tai pasikartos. Dėl to jis gali pradėti vengti tam tikrų mokyklos vietų, pamokų ar galiausiai visos mokyklos.
Bendraamžių atstūmimu ir socialine izoliacija.
Paauglystėje draugystės ir priklausymo bendraamžių grupei jausmas tampa ypač svarbūs. Konfliktas su draugais, išsiskyrimas, atstūmimas ar vienišumas gali kelti daug skausmo. Kartais mokyklos vengimas tampa būdu apsisaugoti nuo šių sunkių išgyvenimų.
Sunkiais santykiais su mokytojais ar bendraamžiais ir priklausymo mokyklos bendruomenei trūkumu.
Konfliktai, nesutarimai ar nuolatinis jausmas, kad esi nesuprastas ar nepriimamas, taip pat gali lemti vis didesnį norą atsitraukti nuo mokyklos.
Mokymosi sunkumais.
Paaugliui gali būti sunku atlikti tam tikras užduotis, sekti pamokos medžiagą ar po ilgesnio nelankymo pasivyti klasę. Kartais už mokyklos vengimo slypi anksčiau nepastebėti specifiniai mokymosi sunkumai ar dėmesio ir aktyvumo sutrikimas.
Emociniais sunkumais.
Mokyklos vengimas gali būti susijęs su stipriu nerimu, socialiniu nerimu, panikos simptomais, prislėgta nuotaika ar kitais emociniais sunkumais.
Probleminiu interneto naudojimu.
Paaugliui susiduriant su sunkumais ir ieškant pabėgimo nuo mokykloje patiriamo nerimo, vienišumo ar kitų sunkių jausmų, socialiniai tinklai ar video žaidimai gali suteikti greitą palengvėjimą. Paauglys trumpam nukreipia dėmesį nuo to, kas sunku, jaučiasi labiau kontroliuojantis situaciją, pajunta malonumą ar ryšį. Problema atsiranda tuomet, kai internetas tampa pagrindiniu būdu reguliuoti sunkius jausmus. Mokyklos vengimas ir probleminis interneto naudojimas tuomet gali pradėti vienas kitą stiprinti.
Sunkumais ar pokyčiais šeimoje.
Mokyklos lankymui įtakos gali turėti konfliktai, netektis, artimo žmogaus liga, persikraustymas ar kiti nesaugumo jausmą keliantys įvykiai. Sudėtingesnėse šeimos situacijose paauglys kartais gali jausti poreikį likti namuose, stebėti, kas vyksta, pasirūpinti artimaisiais ar juos apsaugoti.
Paaugliui ne visada lengva paaiškinti, kodėl eiti į mokyklą tapo taip sunku. Kartais jis pats nežino priežasties, neranda žodžių savo savijautai apibūdinti arba jaučia gėdą dėl mokyklos nelankymo. Svarbu prisiminti, kad daugelis mokyklos vengiančių paauglių iš tiesų nori sugrįžti – tiesiog tuo metu tai gali atrodyti neįveikiama.
Mokyklos vengimas nėra tinginystės ar blogo charakterio požymis, tai ženklas, kad šiuo metu jam yra sunku ir reikalingas suaugusiųjų supratimas bei pagalba.
Kai mokyklos nelankymas užsitęsia, tai gali paveikti mokymosi rezultatus, santykius su bendraamžiais ir emocinę savijautą bei didinti mokyklos nebaigimo riziką. Todėl svarbu sunkumus pastebėti ir pagalbos ieškoti kuo anksčiau.
Jeigu sunku suprasti, kas slypi už paauglio nenoro eiti į mokyklą, pokalbis su paauglių psichologu gali padėti geriau įvertinti jo savijautą, sunkumų priežastis ir susidėlioti tolimesnius žingsnius.
Kaip padėti paaugliui, kuris vengia mokyklos?
Pirmiausia domėkitės paauglio savijauta, o ne vien mokyklos lankymu.
Kai visas dėmesys sutelkiamas tik į tai, ar paauglys tą dieną nuėjo į mokyklą, gali būti sunkiau suprasti, kas iš tiesų vyksta. Pokalbis apie jo savijautą, nerimą, santykius, mokymosi sunkumus ar kitus išgyvenimus gali padėti geriau suprasti mokyklos vengimo priežastis ir kartu ieškoti tinkamos pagalbos.
Pabandykite suprasti, kas apsunkina mokyklos lankymą
Venkite kaltinimų ar konfrontacijos dėl mokyklos nelankymo. Vietoje to pabandykite ramiai pasikalbėti apie tai, kas mokykloje šiuo metu sunkiausia. Jeigu paaugliui sunku atsakyti tiesiogiai, galite paklausti:
„Jeigu galėtum pakeisti vieną dalyką mokykloje, kas tai būtų?“
„Kuri dienos dalis, kai reikia eiti į mokyklą, tau atrodo sunkiausia, o kuri – lengviausia?“
„Jei įsivaizduotum, kad šiandien eini į mokyklą ir ....... (pamatai draugus ar bendraklasius; sutinki konkretų žmogų; nueini į tam tikrą pamoką; išeini į pertrauką ir pan.) jaustumeis ramus ar kiltų nerimas?“
Kartu galite aptarti skirtingas mokyklos dienos dalis – kelią į mokyklą, pamokas, pertraukas, konkrečius mokytojus ar bendraklasius.
Taip pat verta kurį laiką stebėti, kada sunkumai sustiprėja. Galbūt prieš tam tikrą pamoką, atsiskaitymą, konkrečią savaitės dieną ar sekmadienio vakarą. Tokie pasikartojantys dėsningumai gali padėti geriau suprasti, kas paaugliui kelia didžiausią įtampą.
Pagalvokite ir apie tai, kas vyksta namuose. Ar šeimoje neseniai įvyko svarbių pokyčių? Ar paauglys dėl ko nors nerimauja? Ar jam gali būti sunku palikti namus?
Svarbiausia iš pradžių išklausyti, priimti paauglio išgyvenimus ir stengtis suprasti, o tik tada ieškoti sprendimų.
Pripažinkite paauglio jausmus
Paaugliui svarbu žinoti, kad jis gali tikėtis jūsų supratimo. Stenkitės išklausyti neskubėdami vertinti, įtikinėti ar iš karto siūlyti sprendimus. Pripažinkite jo patirtį ir kartu išlaikykite viltį, kad situacija gali keistis:
„Tikiu, kad tau dabar tikrai sunku.“
„Žinau, kad tai nėra lengva, bet mes ieškosime sprendimo kartu.“
„Aš tavimi tikiu ir būsiu šalia.“
Kai paauglys jaučiasi išgirstas, o jo išgyvenimai nėra nuvertinami, jam gali būti lengviau apie juos kalbėti ir kartu ieškoti sprendimų. Tačiau pripažinti jausmus nereiškia padėti paaugliui išvengti visko, kas juos sukelia.
Visiškas nerimą ar įtampą keliančių situacijų vengimas gali trumpam suteikti palengvėjimą, tačiau ilgainiui sustiprinti jausmą, kad paauglys su to negali įveikti. Galime paauglį atliepti ir įvardinti, kad tikime, kad jam labai neramu ir tuo pačiu paieškoti būdų, kaip kartu žengti mažą žingsnį pirmyn. Ar tai būtų kreipimasis pagalbos į mokyklą, užsirašymas pokalbiui pas psichologą, rutinos susidėliojimas, pagalba ruošiantis atsiskaitymams ir pan. Tikslas nėra niekada nepatirti nerimo, o palaipsniui padėti paaugliui patirti, kad jis gali jį išbūti, įveikti sunkias situacijas ir pasitikėti savo gebėjimais.
Išlaikykite dienos rutiną ir tomis dienomis, kai paauglys lieka namuose
Jeigu paaugliui tą dieną nepavyko nueiti į mokyklą, stenkitės kiek įmanoma išlaikyti įprastą dienos rutiną – panašų kėlimosi, valgymo ir miego laiką. Jeigu įmanoma, galima susitarti ir dėl laiko mokymuisi. Tai neturėtų tapti bausme. Tikslas – išsaugoti dienos struktūrą ir neleisti rutinai visiškai išsiderinti, kad vėliau grįžti į mokyklą nebūtų dar sunkiau.
Bendradarbiaukite su mokykla
Vienas svarbiausių žingsnių, padedančių paaugliui grįžti į mokyklą, yra bendras tėvų, paauglio ir mokyklos darbas. Pokalbį galite pradėti su klasės vadovu ar švietimo pagalbos specialistais. Kartu verta aptarti:
Kas paaugliui šiuo metu labiausiai apsunkina mokyklos lankymą;
Kokią pagalbą gali suteikti mokyklos psichologas, socialinis pedagogas ar kiti specialistai;
Galbūt reikalingas mažesnis mokymosi krūvis, pritaikytos užduotys ar kita mokymosi pagalba;
Kuris mokytojas ar specialistas galėtų tapti paaugliui patikimu žmogumi, į kurį jis galėtų kreiptis, kai tampa per sunku;
Galbūt galima susitarti dėl ramios vietos, į kurią paauglys galėtų trumpam nueiti stipriai padidėjus įtampai;
Ar būtų naudinga sudaryti individualų pagalbos planą.
Atkreipkite dėmesį ir į savo, kaip tėvų, savijautą
Kai kiekvienas rytas tampa kova dėl mokyklos, tėvams gali kilti stiprus nerimas, pyktis, kaltė ar bejėgiškumas. Jeigu pastebite, kad darosi sunku išlikti ramiems arba mokyklos lankymo klausimas sukelia nuolatinius konfliktus šeimoje, verta ieškoti palaikymo ir sau.
Kuo ramiau ir nuosekliau gali reaguoti suaugusieji, tuo daugiau saugumo tai suteikia paaugliui.
Tėvai taip pat gali kreiptis į Ryšio namų psichologą konsultacijai, net jeigu pats paauglys dar nėra pasirengęs susitikti su specialistu. Konsultacijos metu galima aptarti, kaip reaguoti į mokyklos vengimą, kaip kalbėtis su paaugliu ir kokių tolimesnių pagalbos žingsnių imtis.
Kada sunerimti ir kreiptis pagalbos?
Pagalbos verta ieškoti ne tik tuomet, kai paauglys visiškai nustoja lankyti mokyklą, kreiptis į specialistus verta, jeigu:
Mokyklos vengimas kartojasi, paauglys vis dažniau praleidžia pamokas;
Prieš mokyklą patiria stiprų nerimą, paniką ar fizinius negalavimus;
Sunkumai pradeda reikšmingai veikti mokymąsi, santykius ar kasdienį gyvenimą;
Situacija kelia nuolatinę įtampą visai šeimai.
Pirmiausia galima kreiptis į mokykloje dirbančius švietimo pagalbos specialistus. Jeigu sunku suprasti mokyklos vengimo priežastis arba paaugliui reikia daugiau individualios pagalbos, galima kreiptis ir į Ryšio namų paauglių psichologą.
Psichologo konsultacija paaugliui gali padėti saugioje aplinkoje geriau suprasti patiriamą nerimą, santykių, mokymosi ar kitus sunkumus, atrasti tinkamus jų įveikos būdus ir kartu planuoti palaipsnį grįžimą į kasdienį gyvenimą bei mokyklą.
Ieškoti pagalbos nereiškia, kad su savo, kaip tėvų, vaidmeniu nesusitvarkote. Sudėtingose situacijose palaikymo gali reikėti ne tik paaugliui, bet ir jo tėvams.
Kreiptis skubios pagalbos būtina, kai paauglys:
Išsako mintis apie gyvenimo beprasmybę, kad aplinkiniams be jo ar jos bus geriau;
Išreiškia mintis apie savižudybę;
Pradeda žaloti save;
Dalina asmeniškai svarbius ar brangius daiktus;
Tampa agresyvus ar smurtauja prieš kitus;
Nustoja valgyti, miegoti, rūpintis asmenine higiena;
Visiškai atsiriboja nuo aplinkinių, šeimos;
Pradeda vartoti psichoaktyvias medžiagas, atsiranda nebūdingas neatsargus ir rizikingas elgesys.
Kontaktus ir informaciją apie skubią psichologinę pagalbą rasite čia.
